Kriminalinės policijos pareigūnė: „Ačiū gyvenimui už dovaną“
Ilgametė pareigūnė, Šiaulių apskrities kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkė Agija Burkauskienė po 37 metų atsisveikino su tarnyba. „Jokių nuoskaudų darbui, man buvo labai įdomu. Tiesiog atėjo vidinis supratimas, kad jau laikas“, – sako milžinišką profesinę patirtį sukaupusi pareigūnė.
Po išėjimo praėjus beveik dviem mėnesiams Agija Burkauskienė pasakoja apie tarnyboje pralėkusius dešimtmečius, apie nusikaltimus, kurie vertė atsilošti net ir visko mačiusius pareigūnus. Ir apie tai, kas brangiausia – artimus žmones.
Tik teisė ir tik baudžiamoji
Neįkainojama jūsų patirtis! Ji tikrai labai praverstų jaunesniems kolegoms. Kodėl, kaip sakote, „jau laikas“?
Vienas paaiškinimas visai primityvus: nusprendžiau pasinaudoti proga nedirbti – pareigūnai, ištarnavę įstatymu numatytą laiką, turi tokią privilegiją. Šitas apsisprendimas buvo tik mano, niekas nespaudė, ir negi reikia išeiti tada, kai paprašys. Nors neslėpsiu, paskutinė darbo diena buvo viena iš sunkesnių – sukirbėjo dėl žmonių, su kuriais teko atsisveikinti. Mus siejo ne tik tarnybiniai santykiai, per tiek metų buvome susigyvenę kaip šeima.
O dabar jau beveik du mėnesiai praėjo nuo išėjimo, ir aš vis dar gerai jaučiuosi, taip pasakius, laisvos kojos ritmu. Bet kurio teisininko darbas yra labai disciplinuotas, o dabar galiu sau leisti sugalvoti ir daryti tada, kai noriu, o ne tada, kai reikia.
Kaip jūsų pasirinkimu tapo teisė ir kodėl baudžiamoji?
Nutiko labai natūraliai. Mano abu tėvai buvo teisininkai – tėtis dirbo milicijoje, mama – teisininko darbą su personalu. Bet kad kiekvieną dieną vien teisininkų darbą namuose matyčiau, taip nebuvo. Gal iki devintos klasės net ir nesvarsčiau, ką rinktis. Žinojau, kad kažkur mokysiuosi, bet kur – negalvojau. Tik atėjus laikui, kai reikėjo apsispręsti, o tai buvo gal vienuoliktoje klasėje, tėvai pradėjo pasakoti, kad teisė – labai įdomi profesija, kad įdomu mokytis, kad geras pasirinkimas akiračiui plėsti. Tikslieji mokslai buvo ne man. Nors mokykloje jie neblogai sekėsi, bet žinojau, kad į tiksliuosius nestosiu. Galvojau apie humanitarinius mokslus, juo labiau kad mokiausi sustiprintoje vokiečių kalbos klasėje. Taigi, gal vokiečių kalba, gal teisė? Išėjo taip, kad pasirinkau teisę Vilniaus universitete, tame pačiame, kuriame mokėsi ir mano tėvai.
Baudžiamoji teisė prasidėjo gal nuo trečio studijų kurso. Kodėl baudžiamoji? O todėl, kad ji iš visų teisės rūšių pati įdomiausia – aš ir dabar tą patį galvoju. Net ir ne teisininkui greičiausiai taip atrodo. Su administracine teise tuo metu mažiau susidurdavau, tik paskui atsirado visokių kitų teisės rūšių.
Ir žinote, jeigu tie 37 metai sugrįžtų, ko gero, vis tiek tai būtų teisė. Arba jei kas nors paklaustų patarimo, ką rinktis, aš, aišku, sakyčiau baudžiamąją teisę, nes man tai atrodo įdomiausia. Esu dėkinga gyvenimui už šią pasirinkimo dovaną.
Taigi, tikra vilnietė po studijų gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Nebuvo šoko, kad ne sostinėje?
Nebuvo taip, kad su Šiauliais nebūčiau turėjusi nieko bendro. Mano mama kilusi iš Šiaulių ir visa jos giminė yra šiauliečiai. Aš pas senelius Šiauliuose, kol tėvai studijavo, kelerius metus augau.
Paskyrimai ką tik iškeptiems teisininkams, kaip tais laikais būdavo, skirstyti pagal eilę, pagal pažangumą ir t. t. Nebuvau iš paskutiniųjų, kurie nukreipiami ten, kur lieka vietos, tačiau turėjau galimybę rinktis. Neprisiminsiu dabar, kur be Šiaulių galėjau vykti dirbti, gal į Varėną...
Šiauliai miestas nemažas, o dar ir pažįstamas! Ir tėtis žinojo Šiaulių milicijos kolektyvą kaip labai gerą. Dar vienas iš motyvų – norėjosi važiuoti toliau nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tada jau buvau ištekėjusi, buvo 1988-ieji.
Į Šiaulius atvažiavome abu su vyru – mudu buvome grupiokai, tais pačiais metais abu baigėme teisę. Ovidijus – kaunietis, aš – iš Vilniaus, Šiauliai tiko abiem.
Abu pradėjome dirbti Šiaulių miesto vidaus reikalų skyriaus Tardymo skyriuje.
Jaunai, studijas ką tik baigusiai moteriai tardymas, manau, ne lengviausia užduotis...
Man buvo 23-eji. Darbas tikrai nebuvo paprastas. Žinote, supratimas iš to, ką mes skaitome knygose ir matome filmuose – tik bendras supratimas. Jis tik iš dalies toks. Neslėpsiu, buvo daug įdomybių, bet daug ir juodo darbo, popierizmo, kurio tiek anais laikais buvo, tiek ir dabar užtenka. Teisininko darbas apskritai yra įstatymo rėmuose. Bet kartu ir savotiškai kūrybinis, nes privalu sugebėti pritaikyti įstatymą konkrečiai situacijai. Reikėjo visokių dalykų praeiti, kokių net neįsivaizdavau esant. Atėjau tiesiai po penkerių metų studijų, žinodama tik teoriją. O tada – bum!
Atsimenu vieną iš pirmų didesnių savo bylų. Šiauliuose buvo nuniokoti keli vaikų darželiai, penki ar šeši. Žiauriai nuniokoti, net ir šiais laikais įspūdį padarytų. Prisimenu, kai nuvažiavau pažiūrėti, kas padaryta eiliniam darželiui! Virtuvė visa išlaužyta, produktai išdaužyti, sienos ištepliotos kiaušiniais. Ir taip kas savaitę ar dvi vis naujas darželis. Finale, gal po Pagėgių gatvėje nusiaubto darželio, įkliuvo penki ar šeši nepilnamečiai. Prisimenu, vežėme juos pas prokurorą suimti – tais laikais suiminėjo prokurorai, ne teismas. Tie vaikai pasakojo tiesiog norėję padūkti.
Po maždaug penkerių metų tapau Vidaus reikalų Tardymo skyriaus viršininko pavaduotoja, o viršininkui išėjus į kitas pareigas tapau viršininke. Va taip sėkmingai mano karjera dėliojosi.
Jūsų skyrius transformavosi, tapo kriminalinės policijos dalimi.
2003 metų gegužės 1 dieną Lietuvoje keitėsi visi teisės kodeksai, tarp jų ir Baudžiamasis. Buvo panaikinti visi tardymo skyriai. Ir tada mus išsidalijo. Vieni tardytojai nuėjo į 1-ojo policijos komisariato, kiti į 2-ojo, dar kiti – į Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyriminius padalinius. Buvo įkurtas Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus biuras, kuriam vadovavo Arvydas Augas, o aš tapau jo pavaduotoja.
Kai A. Augas išėjo, buvau paskirta Nusikaltimų tyrimų biuro viršininke. Sulig 2015 metais policijoje vėl reforma: Kriminalinė policija palikta tik šalies vyriausiuose komisariatuose, o teritoriniuose panaikinta. Nusikaltimų tyrimų biuras išskirstytas į valdybas. Mane nukreipė vadovauti Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybai. Taip praėjo mano dešimtmečiai.
Nepriklausomybės vėjai
Galima sakyti, kad kaip teisininkė brendote kartu su Lietuvos Nepriklausomybe. Kartu su ja atsirado pirmos privataus verslo užuomazgos, o kartu galvas ėmė kelti ir nusikaltėliai. Kokie atsiminimai?
Tada mes dar buvome Tardymo skyrius. Tardyme nebuvo kažkokių specializacijų, tada tyrėme viską, bet pagrindinė tardymo užduotis buvo įrodymų rinkimas, procesinis įforminimas ir t. t.
Tuo tarpu Kriminalinės policijos, į kurią Tardymo skyrius, kaip minėjau,, buvo įjungtas tik 2003 metais, pareigūnai, trumpai vadinti operais, dirbo pradinį tiriamąjį darbą, kaip dabar sakoma, žvalgybinį. Jie turėjo rinkti daugiau pradinės informacijos, ir ne viskas iki tardymo, taigi mūsų, kaip tardytojų, prieidavo.
Daugelis prisimena, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo turto prievartavimo, vadinamojo reketo, bylų. Paskui prasidėjo vadinamosios ekonominės bylos – steigėsi kooperatyvai, akcinės bendrovės, plėtėsi verslo ryšiai. Mums tai buvo naujas dalykas.
Pačios pirmos ekonominės bylos – bankų griūtys, pinigų paėmimai iš žmonių ir neatidavimai – mums buvo pačios baisiausios: aibė nukentėjusiųjų, rezonansas. Atsimenate, buvo cukraus vežimo reikalai – pinigai surinkti, žmonės apgauti. Mums reikėjo kažkaip esamus įstatymus pritaikyti. Bet ir ne vien tai. Dar reikėjo suprasti, kaip ir kas čia vyksta. Mastas koks!
Kartu ir kriminaliniai turto prievartavimai, vadinamieji „stogai“, grupuočių veikimas: Šiauliuose – vienos grupuotės, Panevėžyje, Kaune – kitos.
Sprogdinimai, Mokesčių inspekcija, bandymai smogti Šiaulių vyriausiajam policijos komisariatui, kiti...
Šiauliuose buvo keletas tardytojų, kurie priklausė Tardymo departamentui Vilniuje, ir dirbo jie su rezonansinėmis bylomis, daugiausia susijusiomis su organizuotu nusikalstamumu. Mes, eiliniai Vidaus reikalų skyriaus tardytojai, truputį buvome palikti šone, tyrėme visus kitus nusikaltimus.
Bet buvo ir tokių turto prievartavimų, kurie labai siejosi su smurtu, su gaujų tarpusavio pasismurtavimu. Tuo laiku tiesiogiai su bylomis nebedirbau, tik tiek, kad žinojau apie jas iš savo pareigūnų. Žinojau gaujos narių pavardes, bet suvesti pavardžių su vaizdu dabar negalėčiau, nepasakyčiau, kad pro šalį tas ar tas praėjo.
Šiauliuose tais metais buvo pasišaudymų ir pasimušimų kavinėse. Prie P. Višinskio aikštės buvo naktinis baras „Babilonas“, čia dabar veikia kazino. Ten buvo daug visokių smurtinių reikalų.
Nusikalstamumas po 1990-ųjų tiktai stipriai pakeitė savo formas. Prieš tai dominavo vagystės, chuliganizmai, nepilnamečių nusikaltimai... Mašinų stiklai buvo vagiami, magnetolos. Po 90-ųjų atsirado baisesni reikalai: sprogdinimai, žudymai, susidorojimai, reketas. Beje, visus nužudymus iki 2003 metų minėtos reformos tyrė prokuratūra kartu su Šiaulių kriminalinės policijos pareigūnais, o ne Vidaus reikalų tardytojais, kurie priklausė Tardymo departamentui ir netgi turėjo kitokią rudos spalvos uniformą.
Po 2003-iųjų, kuomet Šiaulių policijoje įkurtas Nusikaltimų tyrimo skyriaus biuras, banditizmo bumas jau buvo praėjęs. Kokie nusikaltimai atsirado „ant bangos“ tada ir kokie yra dabar? Gal turite atmintyje įstrigusių?
Nusikaltimai, kurie buvo labai dažni po 1990-ųjų, truputį buvo atlėgę. Su jais tada jau dirbo policijos organizuoto nusikalstamumo padalinys. Mano vadovaujamo Nusikaltimų tyrimo padalinio pareigūnai tyrė nužudymus, kitus smurtinius, ekonominius, turtinius nusikaltimus – jų tuo laiku buvo nemažai. Beje, jei palyginti statistiką prieš 20-metį ir pastaraisiais metais, tai smurtinių nusikaltimų skaičius dabar labai sumažėjęs.
Aišku, kad tuomet būdavo daug smurto namuose. Klausimas, kiek apie juos sužinodavo policija, nes pačios aukos dažniausiai nesikreipdavo. Smurtas šeimoje būdavo laikomas asmeniniu reikalu – ir kas gi čia tokio savo žmonai „užvažiuoti“! Pagal ankstesnį kodeksą tai buvo privataus kaltinimo reikalas. Liaudiškai šnekant, jeigu tave nesunkiai sumušė, eik į teismą ir bylinėkis.
Nuo 2011 metų įsigaliojo Smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Šio įstatymo labai reikėjo ir jis, dabar jau akivaizdu, davė labai stiprų teigiamą efektą. Vis dėlto jo priėmimas ir įsigaliojimas prieš 15 metų sulaukė visokių nuomonių, maždaug – kam jo reikia, jeigu auka nesiskundžia.
Atvykus į nusikaltimo vietą svarbiausia surinkti visus nusikaltimo pėdsakus. Kaip tuometinėmis priemonėmis kriminalistams sekėsi užčiuopti siūlo galą?
Nusikaltimo įrodymų rinkimas dabar pasikeitęs – duomenų bazė dabar didelė, susisteminta, ekspertinės galimybės milžiniškos – nėra ką palyginti, kiek dabar visko yra ir kiek tik buvo prieš kelis dešimtmečius. Seniau veikas pavykdavo išaiškinti, švelniai tariant, gerokai primityvesnėmis priemonėmis.
Panašumas tik tas, kad ir tada, ir dabar, kai nuvažiuoji į nusikaltimo vietą, pirmiausia galvoji iš profesinės pusės: kaip viską, kas padaryta ar palikta, užfiksuoti, panaudoti. Priemonės, kaip minėjau, anuomet tikrai buvo daug primityvesnės, bet tuo metu policijos pareigūnai irgi dirbo ir daug žinojo. Pavyzdžiui, nepilnamečių reikalų pareigūnai rinko ir turėjo labai daug informacijos apie šeimas, apie vaikus, linkusius nusikalsti.
Kriminalinės policijos pareigūnai, paprastai tariant, nedarydavo bylos, jie tik rinkdavo tyrimo informaciją, o bylą, kuri paskui keliaudavo į teismą, parengdavo mūsiškio Tardymo skyriaus tardytojai. Tik tarpusavyje derindavome, ką dar padaryti, kad bylą prokuroras palaimintų, o teismas išnagrinėtų.
Deja, reikia pasakyti, kad neišaiškintų nusikaltimų tikrai buvo. Vieni neištirti, nes apskritai nėra informacijos, kas tai galėjo padaryti, o kiti neištirti todėl, kad yra informacijos, bet jos nepakanka įrodyti kaltę. Taip buvo tada, to yra ir dabar. Tik dabar, kaip minėjau, daug didesnės ekspertinių tyrimų galimybės, technologijos efektyvios, informacijos sklaida labai didelė, gausybė mokymų, tarp jų ir psichologinių – todėl ir veikų išaiškinamumas išaugęs. Anuomet tokių įrankių tyrimams, kokie naudojami dabar, nebuvo. Nenoriu sakyti, kad dabar visi tapome labai kvalifikuoti, anksčiau irgi buvo labai kvalifikuotų žmonių, dėjusių pagrindą ir šiandieninei kriminalistikai.
Apie tai, kas sunkiausia
Kalbame apie nusikaltimų tyrimą. Bet tyrėjas irgi žmogus, kuris turi jausmus. Kokia jūsų patirtis, kalbant apie žmogiškąsias emocijas?
Bėgant metams (gal čia darbo šalutinis poveikis) įvykdyti nusikaltimai taip nebesukrečia, jei matai, kad prie to buvo eita ir galiausiai prieita. Girtavo bendrai, vienas vienam „užvažiavo“, kitas kitam, praeitis abejotina. Tokius nusikaltimus vertini vienaip.
Žmogiškai sunkiau suvokti, jeigu įvykdyto nusikaltimo motyvai „tokie kažkokie...“
Spaudoje daug buvo rašyta apie dvigubą žmogžudystę Pakruojo rajone, Linkuvoje, kai 2013 metų balandį buvo nužudytas Linkuvos gimnazijos sargas, o 2015 metų balandį – moteris. Po pirmo nužudymo sudėtingą tyrimą teko stabdyti, nes tuo laiku atrodė, kad viską, kas buvo įmanoma, išnaudojome. O tada po poros metų – antras žmogus. Iš pradžių dingusi. Maniškiai tiesiog kabinosi, kur ji galėjo dingti, dirbo užsidegę. Su nužudymais visada taip – kol neištiri bylos, jos tiesiog nepaleidi ir pagal įstatymą, ir iš žmogiškosios pusės. Ir tame nusikaltime buvo tiesiog nepaleistas iš akiračio įtariamasis Šarūnas Žemaitis.
Nuojauta buvo teisinga – prispaustas jis parodė, kur paslėptas jo vaiko motinos kūnas. Siūlas atsirišo ir nuvedė link pirmojo tyrimo. Ko gero, sunkiai būtume atsekę šitą nusikaltimą, jei su įtariamuoju nebūtų pasielgta teisingai psichologiškai – pakalbinta, pašnekėta, pasėdėta.
Prieš trejus metus Šiauliuose, Gegužių gatvėje, prie kiemo konteinerio rasta į kilimą suvyniota 15-metė. Labai žiaurus nusikaltimas ir motyvai sunkiai suvokiami. Draugių, draugų rato reikalai – kažkas, kažkaip, kažką ne taip pasakė, apkalbėjo, pavydėjo. Nužudymas iš nieko. Ten, kur pati situacija veda prie to, suvoki, kad kitaip gal ir negalėjo baigtis, bet čia, atrodo, taip tikrai negalėjo baigtis.
Šiaulių S. Šalkauskio gimnazistės tragedija. Tokį nusikaltimą, jo motyvus, priežastis sunku sveiku protu suvokti. Tyrėjas – ne tyrėjas, tai vertė atsilošti.
Jei žiūrėti paskutinius metus, žiaurių nusikaltimų Šiauliuose įvykdyta tikrai mažiau negu kitur Lietuvoje. Pasitaiko tokių visai jau buitinių – geria, mušasi, kaunasi, kaip ir minėjau, tendencingai eina tragedijos link. Mūsų prieš tai paminėtus nusikaltimus priimti kur kas sunkiau, nes motyvai sunkiai suvokiami, tokie nusikaltimai labiau ir sukrečia. Aišku, nė vieno nužudymo nepalyginsi su išdaužtu automobilio lango stiklu, vis dėlto...
Kai sakoma, kad dirbdamas tokį darbą pripranti, atbunki, yra absoliuti netiesa – prie tragedijų tiesiog neįmanoma priprasti. Be abejo, kai kiekvieną dieną dirbi ir kai žinai, kad reikia dirbti, o ne aikčioti, smegenys kitaip reaguoja.
Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus. Kaip Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams sekasi šioje srityje?
Tuo metu, kai dirbi su tokiomis bylomis, labai baisu. Kai pasakai seksualinis, visiems atrodo, kad tai išžaginimas, išprievartavimas. Taip, to irgi yra, tik ne didžioji dauguma. Dažnesnė problema – vaikų tvirkinimas. Vėlgi klausimas, kiek mes apie tai sužinome. Žmonės galvoja, gal be reikalo aš čia įtariu, gal geriau nesakyti... O gal kaip tik pasakyti, ką įtaria? Gerai, kad Vaiko teisių apsaugos specialistai dabar aktyviai darbuojasi šia linkme. Iš visų gaunamų pranešimų vaizdas susidaro, kad tvirkinimo yra ir nemažai.
Tvirkinimas, seksualinis priekabiavimas teisiniu požiūriu nelaikomas sunkiu nusikaltimu, tik apysunkiu. Bet žmogiškai žiūrint, visi seksualiniai nusikaltimai yra sunkūs – jų tyrimo esmė ir eiga yra panaši, gal skiriasi sankcija, procesiniai reikalai.
Nebūtinai išžaginimas, bet tvirkinimas ar seksualinis priekabiavimas, deja, neretai vyksta artimoje aplinkoje, artimame rate. Nėra taip, kad pagauna gatvėje. Tokius nusikaltimus tirti sunku ir įrodinėti sudėtinga, nes vienoje pusėje – nukentėjęs vaikas, o kitoje – tam vaikui artimas žmogus – tėvas, patėvis, mamos sugyventinis, dėdė, kiti artimieji.
O ir kaltinamųjų supratimas kartais šokiruojantis: ir kas čia blogo, jeigu aš kažkur kažką paliečiau?
Kai gyveni kitokioje aplinkoje ir kitokie žmonės supa, net neįsivaizduoji, kad tai apskritai įmanoma. Ne tik pareigūnams, bet ir aukos bei skriaudiko artimiesiems kartais sunku patikėti, kad taip galėjo būti.
Ilgi metai jums dirbant kriminalinį darbą, neabejoju, turėjo vienokią ar kitokią įtaką artimiausiems žmonėms. Kaip šeimai sekėsi susitaikyti su jūsų profesija?
Policijos tyrėjams visiškai netinka pasakymas: išeini iš darbo ir uždaryk duris. Gal ir pabandai uždaryti, bet tikrai ne visada pavyksta. Galvoju, kad gal dėl to, jog man tas darbas buvo labai įdomus ir joks sunkumas apie jį galvoti parėjus į namus, o iš kitos – gal kad tiesiog nemokėdavau iš karto atsijungti. Juolab kad tekdavo dieną ir naktį būti „ant telefono“, pakelti ragelį vidury nakties ir staigiai susigaudyti, ką reikėtų daryti ne rytą, o nedelsiant.
Mudu su vyru Ovidijumi, minėjau, abu pareigūnai, karjeros pradžioje netgi viename kabinete sėdėjome. Tik paskui jo karjera pasisuko kita linkme, teko vadovauti 1-ajam policijos komisariatui, vėliau paskirtas Panevėžio moterų kalėjimo viršininko pavaduotoju. Taigi vyras visada suprato mano darbą, netgi kai kuriuose reikaluose buvo neblogas patarėjas.
Dukra irgi baigė teisę, bet teisininke nedirba, o sūnus baigė teisę ir dirba Šiaulių policijoje.
Agija, ar jūs po šitiek metų darbo policijoje žiūrite kriminalinius filmus?
Žiūriu. Detektyvai mano mėgstamiausi. Ir turbūt nieko stebėtino, daug kam jie įdomūs. Kažkiek panašaus juose yra kaip ir tikrame gyvenime. Pasižiūrėkite, vien iš to, apie ką mes šiandien kalbėjome, galima filmus statyti. Tik tiek, kad žiūrovams rodoma tai, kas yra įdomu. Nerodys, kaip tyrėjas trijų ar penkių lapų protokolą rašo.
Tekstą autorė Edita Aksomaitienė, Šiaulių kraštas
Atnaujinimo data: 2026-02-11
Taip pat skaitykite:
Šventiniu renginiu Šiaulių apskrities policija pažymėjo Valstybės ir Tautiškos giesmės dieną
Ritualinių paslaugų versle – kaltinimai dėl mokesčių slėpimo ir apgaulingos apskaitos
Policija keliuose: daugiau dėmesio, daugiau patikrinimų
Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl pareigūnų skatinimo Pakruojo rajone